Adresas: Tilto g. 17, 01101 Vilnius
Tel.: (8 5) 262 4546
Tik žiniasklaidai: 860783327
El. p.: la@advokatura.lt
Faks.: (8 5) 212 1859
Įmonės kodas: 300099149
Juridinių asmenų registras
Bankų sąskaitos (pasirinkite):
Nordea LT58 2140 0300 0339 8647
SEB LT87 7044 0600 0103 0612
Swedbank LT10 7300 0101 4063 3871
Naujienos advokatams/ padėjėjams
Versija spausdinimui

Apie advokatūrą

Renginių kalendorius

 

 

Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos nuomonė dėl Generalinės prokuratūros aiškinamojo rašto

2019-10-21

Pagrindinis advokato profesinės veiklos tikslas – saugoti ir ginti kliento interesus, žinoma, laikantis teisiškai ir etiškai leidžiamų ribų. Advokatas yra tas subjektas, kuris teikdamas teisinę pagalbą turi sumažinti nelygybę esančią tarp valstybės ir asmens galimybių teisiniame procese bei užtikrinti, kad klientų interesai būtų kuo geriau ginami. Kitaip tariant, advokatas baudžiamajame procese yra ta garantija, kuri sudaro asmenims galimybę pasinaudoti savo teise į veiksmingą teisinę gynybą.

 

Tačiau tam, kad gynyba iš tikrųjų būtų veiksminga, o ne tik kuriama tokio veiksmingumo regimybė, kad būtų užtikrinta teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą bei nekaltumo prezumpcijos principas, yra būtinas advokatų nepriklausomumas, kurio esmė – advokato san­tykiai su klientu grindžiami konfidencialumu, t. y. visišku pasitikė­jimu ir kliento paslapties išsaugojimu, dėl ko net ir menkiausias išorinis poveikis advokato ir kliento santykiams yra nepateisinamas.

 

Atitinkamai Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalis numato, kad draudžiama apžiūrėti, tikrinti ar paimti advokato veiklos dokumentus ar laikmenas, kuriuose yra jo veiklos duomenų, tikrinti pašto siuntas, klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir kitokį susižinojimą ar veiksmus, išskyrus atvejus, kai advokatas yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Šis leidimas taikomas tik su pareikštais įtarimais ar kaltinimais susijusiems dokumentams.

 

Taigi, advokato statusas suteikia jam specialias profesinės veiklos garantijas, o jo darbo vieta yra tam tikra saugos zona, todėl ikiteisminio tyrimo įstaigos, atlikdamos procesinius veiksmus advokato ir jo darbo vietos atžvilgiu, privalo laikytis tam tikrų reikalavimų.

 

Pažymėtina, kad Advokatūros įstatyme numatytos advokato veiklos garantijos, kaip dažnai klaidingai įsivaizduojama, yra skirtos ne advokato, kaip asmens, apsaugai nuo baudžiamojo persekiojimo, bet jo klientų interesų apsaugai. Būtent poreikis užtikrinti klientams teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, nekaltumo prezumpcijos principą bei kliento paslapties išsaugojimą lemia, kad advokatams turi būti taikomos tam tikros garantijos, kurios ribotų teisėsaugos galimybes advokatų atžvilgiu imtis procesinių veiksmų.

 

Juk klausantis advokato telefoninių pokalbių, tikrinant pašto siuntas ir/ar atliekant kitokią kontrolę tampa žinomas ne tik advokato asmeninių pokalbių, bet ir pokalbių su klientais turinys, kas reiškia, kad tokiu būdu teisėsaugos institucijoms gali tapti žinoma įtariamojo/kaltinamojo gynybos strategija ir kitos su byla susijusios reikšmingos aplinkybės. Atitinkamai tokiu atveju asmuo, pasirinkdamas gynėją, kuris yra kontroliuojamas teisėsaugos ir asmeniui tas nebuvo žinoma, iš esmės „pasmerkia“ save, jog informacija, kurią jis pasitikėdamas gynėjui atskleis, bus panaudota prieš jį patį.

 

Taigi siekiant užtikrinti, kad būtų garantuojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytos žmogaus teisės, kad teisė į gynybą netaptų fikcija, o būtų reali ir veiksminga, yra būtina išlaikyti advokato ir jo kliento paslapties apsaugą, kuri be kita ko užtikrinama advokato imunitetu.

 

Visgi, pastaruoju metu stebimas vis dažnesnis bandymas kėsintis į advokato profesinės veiklos garantijas ir to aiškus pavyzdys yra Generalinės prokuratūros 2019 m. rugpjūčio mėnesio aiškinamasis raštas „Dėl proceso normų, nustatančių advokatų veiklos garantijas, taikymo, kuris skirtas Generalinės prokuratūros ir teritorinių prokuratūrų prokurorams.“

 

Šiame aiškinamajame rašte Generalinė prokuratūra yra išaiškinus, kad praktika, kuomet Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalyje numatytus proceso veiksmus atlikti advokato atžvilgiu galima tik tada, kai jis yra įgijęs įtariamojo ar kaltinamojo statusą, kaip jis apibrėžtas Baudžiamojo proceso kodekse, yra ydinga.

 

Kaip žinia, remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 21 straipsniu asmuo tampa įtariamuoju, kai jam yra surašytas pranešimas apie įtarimą. Pranešime turi būti nurodyta nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės) ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą nusikalstamą veiką, taip pat išvardytos įtariamojo teisės (Baudžiamojo proceso kodekso 187 straipsnis). Pranešimas apie įtarimą įteikiamas įtariamajam. O kaltinamasis yra nagrinėjimo teisme dalyvis. Kaltinamuoju laikomas asmuo, dėl kurio yra prokuroro priimtas kaltinamasis aktas arba prokuroro pareiškimas nubausti asmenį teismo baudžiamojo įsakymo tvarka, taip pat asmuo, prieš kurį teisme nagrinėjama byla pagreitinto proceso tvarka (Baudžiamojo proceso kodekso 22 straipsnis).

 

Taigi, įgijus tiek įtariamojo, tiek kaltinamojo statusą asmuo apie tai sužino. Atitinkamai Generalinė prokuratūra teigia, kad advokatas, žinodamas apie jo atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį persekiojimą, turi pagrindą numanyti, kad su juo gali būti atliekami Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalyje numatyti proceso veiksmai, dėl ko gali koreguoti savo elgesį ir pakeisti pokalbių ir/ar susirašinėjimo metu perduodamos informacijos turinį norima linkme. Todėl, pasak Generalinės prokuratūros, Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalies aiškinimas kaip įtvirtinančios leidimą tikrinti advokato veiklos dokumentus, laikmenas, pašto siuntas, kontroliuoti jo susižinojimą ar veiksmus tik kai advokatas oficialiai informuotas apie tai, kad jis įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, paneigia pačios slaptos advokato kontrolės prasmę ir paskirtį procese.

 

Generalinės prokuratūros vertinimu, kadangi Baudžiamojo proceso kodekso 187 straipsnis įpareigoja konkrečiai ir aiškiai apibūdinti nusikalstamos veikos, inkriminuojamos įtariamajam, padarymo aplinkybes, tai Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalis aiškinant pažodžiui, apskritai gali nelikti objektyvios galimybės advokatui pareikšti įtarimus padarius tam tikrą nusikalstamą veiką. Be to, pasak prokuratūros, pažodinis Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalies aiškinimas pažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą principą, nes joje numatyti proceso veiksmai paprastai gali būti taikomi asmenims, neturintiems proceso dalyvio statuso ikiteisminiame tyrime, o advokatui galėtų būti taikomi tik jeigu jis turėtų įtariamojo statusą.

 

Atitinkamai Generalinė prokuratūra prokurorams išaiškino, kad siekiant advokato atžvilgiu taikyti Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalyje nustatytas procesines prievartos priemones ar atlikti nustatytus veiksmus nėra būtina surašyti parnešimą apie įtarimą ar priimti nutarimą pripažinti advokatą įtariamuoju. Tam, kad būtų atlikti Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalyje nurodyti proceso veiksmai, užtenka, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų surinka pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad advokatas gali būti padaręs nusikalstamą veiką. Duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad advokatas gali būti padaręs nusikalstamą veiką, kiekis minėtoms procesinėms prievartos priemonėms taikyti laikytinas pakankamu, jeigu tokių duomenų pakaktų surašyti ir įteikti pranešimą apie įtarimą padarius tam tikras nuskalstamas veikas.

 

Taigi, kaip matyti iš aiškinamojo rašto turinio, Generalinė prokuratūra siekia advokatų atžvilgiu atlikti Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalyje numatytus proceso veiksmus Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nesurašius ir neįteikus advokatui pranešimo apie įtarimą, dėl to advokatui nebūtų žinoma, kad jo atžvilgiu yra atliekami ar gali būti atliekami proceso veiksmai. Tokia padėtis reiškia ne ką kitą, o tai, kad Generalinė prokuratūra imasi plečiamojo Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir siekia de facto panaikinti advokatų veiklos garantijas.

 

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Generalinė prokuratūra neturi teisės atlikti teisės aktų aiškinimo ir juo labiau jį nurodyti kaip privalomą teisėsaugos institucijoms. Teisės aktų išaiškinimą, kuris būtų oficialus ir būtų privalomas, galėtų pateikti tik pats įstatymų leidėjas. Konkrečiose bylose teisės aktus gali aiškinti ir teismai, tačiau toks aiškinimas galioja tik toje byloje, o kitai bylai gali būti taikomas, jei jos faktinės aplinkybės yra analogiškos. Todėl Generalinė prokuratūra, imdamasi Advokatūros įstatymo aiškinimo ir siekdama tokio aiškinimo privalomumo, peržengia savo kompetencijos ribas.

 

Antra, atkreiptinas dėmesys, kad aiškinant teisės aktus visada reikia siekti adekvataus jų aiškinimo (plečiamasis teisės normų, susijusių su baudžiamuoju procesu, aiškinimas negalimas), kad įstatymo aiškinimas tiksliai atitiktų įstatymų leidėjo valią, gramatinę ir loginę įstatymo konstrukciją, o ne performuluoti normos turinį, kad jis taptų patogus teisės normos aiškintojui kaip kad yra nagrinėjamu atveju. Generalinė prokuratūra neneigia, kad Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalies normos turinys aiškus, tačiau ji sako, kad jos turinys jai „nepatogus“, nes kai kuriais atvejais apsunkina teisėsaugos galimybes atskleisti nusikalstamas veikas bei neva įtvirtina nelygybę tarp advokatų ir kitų šio statuso neturinčių asmenų.

Atkreiptinas dėmesys, kad Seime jau ne vieną kartą buvo keliamos iniciatyvos apriboti advokatų veiklos garantijas Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalies pataisomis, kurių esmė buvo, kad 46 straipsnio 3 dalyje numatyti apribojimai dėl procesinių veiksmų atlikimo nebūtų taikomi, kai Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais atliekamas operatyvinis tyrimas, kuriame turima duomenų, kad advokatas rengia, daro ar padarė nusikaltimą. Šis įstatymo projektas Specialiųjų tyrimų tarnybos buvo parengtas ir teikiamas Seimui svarstyti dar 2010 m., tačiau Seimas inicijuotas pataisas atmetė.

 

Visgi, jei palyginsime Generalinės prokuratūros aiškinamajame rašte pateiktą išaiškinimą su anksčiau Seimui teiktomis Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalies pataisomis, akivaizdžiai pamatysime, kad Generalinės prokuratūros aiškinamajame rašte pateikto Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalies išaiškinimo rezultatas iš esmės yra analogiškas ankstesnėms pataisoms, kurios Seimo jau buvo atmestos.

 

Taigi, įstatymų leidėjas oficialiai ir aiškiai yra išreiškęs savo poziciją, kad jis nepritaria advokatų veiklos garantijų siaurinimui, todėl Generalinės prokuratūros aiškinamasis raštas iš esmės reiškia įstatymų leidėjo valios nepaisymą ir faktinį Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalies pakeitimą, kas akivaizdžiai yra neteisėta ir negali būti toleruojama teisinėje valstybėje.

 

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog kaltinamojo teisė bendrauti su savo advokatu be pašalinių asmenų yra sudėtinė asmens teisės į teisingą teismą dalis ir kyla iš Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies. (1) Taip pat išaiškino, kad teisės į gynybą saugomos nustatant pareigą užtikrinti, kad visas įtariamojo arba kaltinamojo ir jo advokato bendravimas (kokia bebūtų jo forma) būtų visiškai konfidencialus ir jokios išimtys netaikomos (2). Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių veiksmingą advokato atstovavimą kliento interesams – tai informacijos, kuria jie keičiasi, konfidencialumo principas ir konfidencialus bendravimas su advokatu, kuris yra saugomas Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos kaip svarbi asmens teisės į gynybą garantija.

 

Taigi, advokatų imuniteto esmė yra ne asmens apsauga nuo kriminalinio persekiojimo vien tik dėl to, kad jis yra advokatas, bet advokato ir jo kliento paslapties apsauga, kuri yra pamatinis kliento interesų gynimo garantas, pripažintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

 

Vykdant advokatų susirašinėjimo, pokalbių kontrolę siekiant išsiaiškinti advokato galimai vykdomą neteisėtą veiką, nėra įmanoma atsiriboti nuo advokato vykdomos profesinės veiklos ir jį kontroliuoti išimtinai kaip privatų asmenį. Tokios kontrolės metu būtų neišvengiamai sužinomas advokato ir jo klientų bendravimo turinys, klientų atskleista informacija ir nuo to objektyviai nėra galimybės atsiriboti. Todėl bet koks siekis kontroliuoti advokatus nesant Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka jiems įteikto pranešimo apie įtarimą yra didžiulis žingsnis atgal ir kelia tiesioginę grėsmę žmogaus teisių apsaugai.

 

1 Byla Brennan prieš Jungtine Karalystę, 2001-10-16.

2 2007-03-13 sprendimas Castravet prieš Moldovą (peticijos Nr. 23393.05), 2013-03-27 sprendimas Istratti ir kiti prieš Moldovą (peticijos Nr. 8721/05; 8705/05; 8742/05).

 

Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos nuomonė dėl Generalinės prokuratūros aiškinamojo rašto „Dėl proceso normų, nustatančių advokatų veiklos garantijas, taikymo“

 

Generalinės prokuratūros aiškinamasis raštas

 
 
Informacija atnaujinta:
2019-10-21
Informaciją paskelbė:
LA administracija
 

Teisinė informacija

 

In bello aut vincendum, aut fortiter occumbendum

(liet. k. kare reikia nugalėti arba didvyriškai žūti)